Nelaimė Dieną prieš nelaimę su draugais linksminomės sodo namelyje Vilniaus rajone. 1996 m. Gegužės pirmosios rytą, apie vienuoliktą valandą važiavome namo į Vilnių Automobiliu BMV 318, kurį vairavo Vilniaus universiteto studentas Džiugas Jasulaitis, mašinoje važiavome trise. Aš sėdėjau šalia vairuotojo. Kelyje Vilnius - Švenčionys ties posūkiu apie 17 kilometrų nuo Vilniaus dvidešimtmetis vairuotojas nesuvaldė mašinos. Ji nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Praradau sąmonę. Iš paskos kitu automobiliu važiavę draugai nuvežė mane į ligoninę. Vairuotojas ir draugas, važiavęs kartu, beveik nenukentėjo, jiems prireikė tik nedidelės medikų pagalbos. Mane gydę medikai teigė, kad aš patyriau labai retą ir sunkią traumą. Daugeliui gydytojų tokį ligonį teko gydyti pirmą kartą. Vilniaus miesto Misionierių ligoninės medikai diagnozavo galvos sumušimą, kaukolės pamato kaulo lūžį, viršutinio ir apatinio žandikaulių lūžius, nosies kaulų lūžį, akių trauminį iškritimą. Veido ir kaukolės kaulai buvo atsiskyrę. Atvežus mane į ligoninę veido beveik nebuvo matyti- tarp viršutinės lūpos ir nosies kairiosios pusės žiojėjo gili kiaurinė žaizda. Medikai net negalėjo nustatyti, ar aš matau, nes visas veidas buvo pasruvęs krauju. Po operacijos buvau perkeltas į Šv. Jokūbo ligoninę, kur praleidau 10 dienų. Čia ir sužinojau apie regėjimo netekimą. Po to buvau perkeltas į Vilniaus Žalgirio ligoninę, kur iš naujo buvo operuoti žandikauliai. Dėl jų lūžių pilnai buvo paralyžiuota dešinė veido dalis, kurios gydymui prireikė visų metų (iki dabar dar pilnai neatsistatė). Pusantro mėnesio, kol gijo žaizdos, buvau maitinamas tik per vamzdelį. Svoris nukrito 10 kg. Čia žingsnis po žingsnio ir prasidėjo naujas gyvenimas. Esu labai dėkingas medikams, artimiesiems, draugams, už tai, kad visas ligoninėse praleistas dienas buvau jų apsuptyje ištisą parą. Į viršų Grįžti į titulinį