Make your own free website on Tripod.com

"Mūsų žodis" 2001 Nr.10

TARPTAUTINEI BALTOSIOS LAZDELĖS DIENAI

Karolis VERBLIUGEVIČIUS

ryžkitės pirmam žingsniui

Esu Karolis Verbliugevičius iš Vilniaus, man 24 metai. Šiais metais baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, geografijos specialybę. Taip pat šiais metais

baigiau pusantrų metų trukusias profesines studijas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, įgijau teksto rinkėjo kompiuteriu kvalifikaciją. Būdamas

dar 19 metų regėjimo netekau staiga, 1996 m. patyręs retą ir sunkią galvos traumą autoavarijoje. Nuo tada tapau Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos

nariu. Šiuo savo laišku noriu pasidalinti patirtimi, psichologiniais, moraliniais sunkumais, su kuriais susidūriau netekęs regėjimo. Šias mintis bandysiu

išreikšti iš savo pozicijų, t.y. kaip žmogus, iš vizualaus ir spalvoto pasaulio patekęs į visiškai nepažįstamą aplinką.

Noriu atkreipti dėmesį, kad žmogui, netekusiam regėjimo staiga (dėl fizinės traumos ar kitų priežasčių), nėra teikiama ne tik būtina psichologinė pagalba,

bet ir apskritai bendra informacija apie aklųjų gyvenimą, padėtį visuomenėje, integracijos galimybes bei perspektyvas, o jei tokios žinios ir suteikiamos,

tai jos būna apgailėtinos dėl labai paprastos priežasties - šį darbą turintys atlikti darbuotojai yra nekompetentingi arba teikia pasenusias, realybės

neatitinkančias žinias, dar labiau į neviltį stumiančias nelaimės ištiktus žmones. Būtent dėl informacijos stokos man pačiam teko spręsti daugelį klausimų,

galvoti, svajoti, iš naujo "išradinėti dviratį". Pirmi mano apmąstymai buvo labai aiškūs - apie savarankišką judėjimą savo mikrorajone ar pačiame mieste

net nesvajojau, o jei ir tokia mintis kildavo, tai save įsivaizdavau apie savo gyvenamąjį namą sukantį ratus. O kur visuomeninis transportas, aptarnavimo

ir paslaugų teikimo taškai? Tačiau, pasirodo, buvo ir yra žmogus, galintis suteikti nepriekaištingą informaciją, paruošti bei apmokyti savarankiško judėjimo

įgūdžių - mobilumo. Tai Juozas Daunaravičius, kaip suprantu vienintelis šios srities profesionalas Lietuvoje. Tačiau turbūt ir jo dažnai nepasiekia informacija

apie neseniai apakusius ar norinčius mokytis savarankiškumo, aišku, dėl LASS personalo "puikaus" darbo. Tad naudodamasis proga noriu padėkoti gerbiamam

Juozui už tai, ką aš dabar moku, galiu ir naudoju kiekvieną dieną.

Taip jau yra šiame gyvenime, kad viską reikia galvoti, ieškoti ir daryti pačiam, todėl nesėdėkite ir nelaukite, kol kas nors jus pašauks. Jūs pats sau vadovas!

Prisiminti reikėtų tai, kad visko iškart išmokti neįmanoma, viskam reikia laiko, kantrybės ir nuoseklumo.

Baltosios lazdelės valdymo technikos jus išmokys mano minėtas Juozas Daunaravičius, o aš galiu duoti tik keletą patarimų, manau, naudingų ne tik pradedančiajam.

Pradėti gal reikėtų nuo psichologinio pasiruošimo - susitaikymo su ta mintimi, kad tu esi toks o ne kitoks, ir kuo greičiau tai suprasi, tuo bus geriau.

Reikia ryžtingai apsispręsti, ko nori, ir siekti tikslo.

Sunku įsivaizduoti save gatvėje ar parke balta lazdele baksnojantį šaligatvį, žmonių reakcijas, baisu net pagalvoti, kaip atrodai iš šalies, tačiau kol

kas alternatyvos nėra - reikia rinktis: ar sėdėti tarp keturių sienų, ar būti savarankišku piliečiu, eiti ten, kur nori, ir kada nori, būti nepriklausomam.

Būtent šis faktas verčia susimąstyti, ar verta imti baltąją lazdelę į rankas.

Pradedant savarankiškai vaikščioti reikia ypatingo susikaupimo - vos tik atsipalaiduosite, iškart pasipils klaidos, dėl kurių galite patirti rimtų fizinių

traumų. Todėl būkite atidūs, nors jums ir atrodo, kad pavojus negresia. Iš pradžių atrodė, kad sunkiausia yra pereiti gatvę, tačiau vėliau pasirodė, kad

tai viena lengviausių užduočių. Kuo judresnė gatvė, tuo lengviau susiorientuoti, kada galima ją pereiti. Juolab kad per pastaruosius keletą metų smarkiai

išaugo vairuotojų kultūra (nepamirškite, kad visada buvo ir bus vairuotojų, kurie nemato, nei kas vyksta kelyje, nei šalikelėje). Truputį ilgiau pastovėję

prie pėsčiųjų perėjos ar šalia jos, turėtumėte išgirsti stovinčias mašinas, praleidžiančias jus, arba tiesiog atsiras mandagus vairuotojas, kuris garsiniu

signalu jums duos ženklą - galima eiti. Šiuolaikines pėsčiųjų perėjas nesunkiai galima surasti, jei ir nėra išskirtinių orientyrų šalia jų (žalios vejos

juosta, šviesoforo garsinis signalas). Paprastai prie perėjų nėra stataus šaligatvio bortelio, o yra nuožulnus paviršius.

Kad ir kokia situacija būtų, niekada neskubėkite, negalvokite, kad jūs esate svarbiausias ir matomiausias žmogus pasaulyje, negalvokite, kad baltoji lazdelė

yra leidimas eiti visur ir visada. Geriau sugaiškite 1-2 minutes klausydamiesi garsų, o idealiausias variantas - paprašyti praeivių, kad padėtų pereiti

gatvę.

Kuo siauresnis takas, tuo lengviau juo eiti, ir atvirkščiai - kuo platesnis takas, kuo erdvesnė aplinka, tuo sunkiau orientuotis. Jei einate nežinomu keliu,

taku, kur daug kliūčių (medžių, stulpų, tvorelių), patartina eiti lėčiau ir truputį lazdelę "iškišus" į priekį. Susidūrę su panašia kliūtimi stenkitės

nesustoti, o ją apeiti kuo mažiau keisdami kryptį.

Keletas žodžių, kaip orientuotis visuomeninio transporto stotelėse. Aišku, kad reikės klausti, kuris autobuso ar troleibuso numeris. Jei esate neįsitikinę,

kad priėjote stotelę, verčiau paklauskite žmonių, kur ji yra, arba galite sustoti ir palaukti, kol pravažiuos koks nors troleibusas ar autobusas - išgirsite,

kur jis sustojo ir lengvai surasite stotelę. Jei tiksliai neišgirdote, kur yra durys, lazdele bandykite atsiremti į pačią transporto priemonę ir braukdami

per jos šoną eiti į vieną ar kitą pusę, kol prieisite duris. Dažnai pasitaiko, kai į stotelę atvažiuoja iškart kelios transporto priemonės, o jūs išgirdote

tik vieną. Žmonės jums pasako tik pirmojo autobuso ar troleibuso numerį, kuris netenkina jūsų poreikių. Kad atvažiavo jums tinkama transporto priemonė,

jūs sužinosite jau po laiko, kai ji pajudės iš stotelės. Kad išvengtumėte tokių nesusipratimų, patartina stotelėje stovėti jos pradžioje, t.y. maždaug

ten, kur galėtų sustoti paskutinė transporto priemonė. Pasitaiko, kad klausiate keletą kartų kelintas numeris, o atsakymo kaip nėra, taip nėra. Tuo atveju

prieikite prie transporto priemonės durų ir, vos kyštelėję galvą pro jas, paklauskite to paties klausimo.

Išlipant iš autobuso ar troleibuso labai dažnai prieš jus išdygsta ne žmonės, o stulpas, šiukšliadėžė ir pan. Todėl stenkitės lazdelę visada laikyti prieš

save.

Baigdamas šį trumpą rašinį, galiu drąsiai teigti, kad, netgi turint regėjimo negalę, galima ir reikia vaikščioti savarankiškai visur, kur jums būtina, tik

reikia noro ir truputį pastangų. Todėl dar vis dvejojantiems ar net pradėjusiems savarankiškai vaikščioti žmonėms sakau: ryžkitės pirmiems žingsniams ir

vis naujiems išbandymams, o, laikui bėgant, tai taps malonia kasdienybe.